BIRUTĖ BALTRUŠAITYTĖ-MASIONIENĖ

(1940 10 24 – 1996 08 02)

Poetė, prozininkė, vertėja, literatūros mokslininkė, Vilniaus universiteto profesorė Birutė Baltrušaitytė–Masionienė gimė 1940 m. spalio 24 d. Treinosios kaime, netoli Lomių (Tauragės raj.) Juzės ir Stasio Baltrušaičių šeimoje. Pirmąją klasę baigė Lomiuose, tačiau, šeimai persikėlus į Tauragę, teko vėl eiti į pirmąją klasę, nes netiko baigimo pažymėjimas, parašytas ant dailyraščio lapo.

1953 m. rajono laikraštis „Tarybinis žodis“ išspausdino pirmuosius B. Baltrušaitytės eilėraščius. 1960 m. jaunoji poetė baigė Tauragės vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą studijuoti rusų kalbos ir literatūros.

Nuo universiteto baigimo 1965 m. iki gyvenimo pabaigos B. Baltrušaitytė-Masionienė dirbo Vilniaus universitete, iš pradžių laborante Rusų literatūros katedroje, vėliau dėstytoja, vyr. dėstytoja, nuo 1980 m. ji docentė, o nuo 1993 m. – profesorė.

1971 m. Birutė Masionienė apgynė filologijos mokslų kandidatės disertaciją „Levas Tolstojus ir Lietuva“. 1992 m. – mokslų daktarės disertaciją „Rytinių slavų (rusų) ir Baltijos suomių (estų) literatūra Lietuvoje“.

Kelias į literatūrą buvo nelengvas ir nepaprastas. 1974 m. palaidojusi tragiškai žuvusį vyrą, poetą ir kritiką Antaną Masionį, likusi našle su dviem mažametėm dukrom, savo sielvartą ji pavertė kūryba. Savo autobiografijoje rašytoja rašė: „Kūryba vėlei atgimė<...>lyg ir nelauktai, netikėtai. Iš pradžių man jos reikėjo tarsi pasikalbėjimo su savimi ar su kitu... Paskui parodžiau redakcijoms (gal ir nebūčiau drįsusi, jeigu ne toji įžanga – praeitis Tauragėje). Ir štai „Nemunas“ išspausdino, o R. Keturakis gražiai man parašė... Be jo, trys rašytojai – visi skirtingi – lyg ir parėmė mane ar paskatino – E. Matuzevičius, M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė. Negaliu jiems nejausti skolos. Jie buvo nuoširdūs. Aišku, mano debiutas vėlyvas, bet, matyt, kitaip negalėjo būti – šitaip susiklostė gyvenimas“.

Pirmasis eilėraščių rinkinys „Žolynų prieglaudoj“ pasirodė 1980 m. Tais pačiais metais B. Baltrušaitytė – Masionienė buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Vėliau buvo išleistos kitos poezijos knygos – „Upių pradžioj“ (1982), „Šuliniai“ (1986),

„Lietuvninkų ir prūsų žemėj“ (1991), apsakymų rinkiniai „Po pietvakarių dangum“ (1981), „Lieptai“ (1985), apysakų knyga „Sugrįžimai“ (1988). „Po Žalgirio kautynių“ (1993), sudaryta iš anksčiau vaikų periodikoje publikuotų apsakymų.

Išmokusi estų, ukrainiečių, čekų, slovakų kalbas, Birutė Baltrušaitytė daug vertė. Jos išversti B. Alver, I. Arinio, D. Čeredničenkos, J. Kaplinskio, L. Koidulos, L. Kostenko, J. Bėgelio, P. Rumo, V. Stuso, G. Suitso, M. Vingranovskio, A. Vyrlaid, V. Zatulevyterio ir kitų rašytojų poezijos ir prozos kūriniai.

Dirbdama Vilniaus universitete, B. Baltrušaitytė–Masionienė dėstė ne tik klasikinę rusų literatūrą – F. Dostojevskį, L. Tolstojų, A. Čechovą – bet ir skaitė Rytų slavų (ukrainiečių, baltarusių), Baltijos tautų (latvių, estų) literatūros kursus, rengė paskaitas apie čekų ir slovakų literatūrą. Visą gyvenimą tyrinėjo kaimyninių tautų literatūros ir kultūros ryšius su Lietuva. Viena po kitos pasirodė jos knygos: „Dabartinės estų prozos bruožai“ (1977), „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (1978), „Literatūrinių ryšių pėdsakais“ (1982), „Iš Kalevo šalies: Estų literatūros puslapiai“ (1990), „Su savąja tauta: Pabaltijo ir Rytinių slavų tautų literatūra“ (1990, 1994). Šiuos tyrinėjimus vainikuoja Atviros Lietuvos fondo konkursą laimėjusi, „Aidų“ leidyklos dideliu tiražu išleista knyga „Baltijos tautos“ (1996) – pirmasis tokio užmojo darbas Lietuvoje. Tai eseistinės apybraižos apie Baltijos tautų kultūrinius panašumus.

Paskutinioji Birutės Baltrušaitytės–Masionienės parašytoji knyga „Mažosios Lietuvos moterys“ (1998). Staiga nutrūkstantis, nespėtas iki galo pasakyti „Pabaigos žodis“ yra paskutinė jos kūrybos pastraipa. Po rašytojos mirties, 2007 m. išleista jos kūrybos rinktinė „Atmintie karti būk saldi“.

1996 m. rugpjūčio 2 d. Birutę Baltrušaitytę–Masionienę priglaudė menininkų kalnelis Antakalnio kapinėse.

Tėviškėje jos atminimą saugo 2005 metais pasodinta liepaitė, o 2010 m. Lomiuose pastatytas stogastulpis. Skulptorius S. Juška pavaizdavo moters siluetą ir iškalė žodžius iš B. Baltrušaitytės eilėraščio apie Lomius: "Čia, palei Šunijos krantus, palei eglyną prie Kazbarynų vieškelio - viskas saulės ženklu pažymėta“.

1995 m. mokytojos ir kraštotyrininkės, Tauragės Garbės pilietės Almos Mizgirienės iniciatyva Tauragės viešosios bibliotekos skaitykloje surengtas vakaras B. Baltrušaitys-Masionienės 55 –erių metų sukakčiai paminėti. Šį renginį labai šiltai aprašė mokytoja Zenona Jurevičiūtė Tauragės apskrities laikraštyje „Tauragiškių balsas“ (1995, lapkr. 14)

‘‘ ... esu tavo saujoje, Lietuva...“

Zenona Jurevičiūtė

Spalio mėnesį Birutė Baltrušaitytė - Masionienė, mūsų kraštietė, šventė gražų jubiliejų. Ta proga lapkričio 6-ąją Tauragės skaitykloje įvyko renginys, skirtas šiai įvairiapusiais talentais pasižyminčiai moteriai - poetei, prozininkei, mokslininkei. Čia pat buvo paruošta jai skirta ekspozicija.

Gera suvokti, kad šiai popietei buvo ruoštasi su didele meile ir atsakomybe. Be gausiai susirinkusių tauragiškių, čia dalyvavo ir būrelis Birutei Baltrušaitytei artimesnių žmonių: jos dukterėčia, klasės draugės, buvusios mokytojos. Gaila, kad šioje mieloje šventėje dėl ligos negalėjo dalyvauti pati jubiliatė ir abi jos seserys, gyvenančios Tauragėje, bet kaip tik šiomis dienomis išvykusios aplankyti sesės. Maloniai nuteikė ir tai, kad Birutės Baltrušaitytės pagerbime dalyvavo tauragiškiams, besidomintiems poezija, jau girdėta vietinė poetė, tebegyvenanti jubiliatės minimame Treinosios kaime netoli Lomių: tai Irena Tamošaitienė. Jos poezijoje ir akmuo, kurį galbūt kliudė Birutės Baltrušaitytės žvilgsnis, ir tuopa, prie kurios galbūt glaudėsi Birutė nuo lietaus. 0 svarbiausia iš jos išgirsta žinia, kad Treinosios kaimas ir šiandien gyvas, nors, deja, nebėra tos sodybos. iš kurios kažkada mynė takelį j Lomių mokyklos pirmąją klasę būsimoji rašytoja Birutė Baltrušaitytė; kurią pirmąsias raides pažinti mokė šviesaus atminimo mokytoja Midvikienė, apie tai pati kadaise yra paliudijusi Irenai Tamošaitienei.

Klausantis visų kalbėjusių, pasidalijusių įspūdžiais bei prisiminimais, išryškėjo šviesus portretas paprastos, kuklios, jautrios, "smarkiai gyvenusios" (ir tebegyvenančios) savo gyvenimą moters; moters, sugebančios įsiklausyti j visus aplink save ir visus išgirsti, visus pakalbinti ir prakalbinti; portretas moters, mažiausiai dėmesio skiriančios materialinėms vertybėms, daugiau besirūpinančios dvasiniais turtais, jaučiančios būtinybę - gilintis i savo bei savo tautos šaknis, praeiti.

Kaip teigė jos dukterėčia, rašytoja sugeba lengvai bendrauti ir su kaimo žmogumi, ir su aukšto rango intelektualu, 0 jos poezija lyg jos gyvenimo metraštis. Irena Tamošaitienė, draugavusi su Birute Baltrušaityte nuo penktosios klasės, teigė: jei, anot jų mokytojo Holšanskio, žmogų sukūrė darbas, tai tik darbo dėka šiandien Birutė yra tokia, kokia yra. Juk ji, dar besimokydama vidurinėje mokykloje, vasaros atostogų metu dirbdavo Keramikos gamykloje; mokydamasi Vilniaus universitete, vasarą dirbdavo žaislų fabrike, 0 dabar irgi visą laiką dirba, sėdėdama prie stalo. Irena liudija: viskas, ką randame jos poezijoje, poetės pačios patirta, išgyventa, matyta ir išvaikščiota. Ir baigdama priduria: "Mokykloje Birutė buvo tokia pat, kaip visos: karnavalai, šokiai... Tik gyvenime ji kitokia".

Labai kukliai savo nuopelnus, formuojantis būsimajai poetei ir rašytojai, įvertino buvusi jos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Eugenija Ivaškevičienė: "Aš jai nieko negalėjau duoti: atėjo i mokyklą jau būdama poete".

Susitikimą-minėjimą vedusi mokytoja kraštotyrininkė Alma Mizgirienė prisipažino, kad Birutė Baltrušaitytė laišku džiaugiasi, jog Tauragėje susikūrė tėviškės pažinimo draugija "Gimtinė". Šis renginys, kurį su skaityklos ir bibliotekos darbuotojomis ir organizavo mokytoja Alma, yra tarsi "Gimtinės" veiklos pradžia. Renginiui spalvingumo suteikė ne tik pačios jubiliatės Birutės Baltrušaitytės eilės ir prozos ištraukos, skaitomos šio kultūros židinio darbuotojų; daug naujų žinių apie jubiliatę suteikė ir literatūros mokslo kritikų mintys apie šią mūsų krašto moterį; labai pritiko čia ir dainuojamos lietuvių liaudies dainos - jos taip derėjo prie poetės apdainuotų Tauragės upių, miškų...

Kartu su poete pasijutome visi tarsi Lietuvos saujoje saugomi. Betarpiškumo, nuoširdumo atmosferą padėjo sukurti ir per rankas keliaujantys mokykliniai albumėliai su jaunystės dienų nuotraukomis, dar tokiais vaikiškais, bet tokiais mielais širdžiai įrašais bei palinkėjimais, kuriuos rašytoja Birutė Baltrušaitytė įrašė savo draugėms. Ir duok, Dieve, kad visos šios brangios relikvijos būtų taip pat branginamos čia dalyvavusiųjų vaikų ir vaikaičių, kad ir kaip Birutė Baltrušaitytė su pasididžiavimu galėtų pasakyti apie savo šaknis: "Motinos ir tėvo Tauragė"; arba "Mūsų pėdos lieka tavo moly".

Birutė Baltrušaitytė savo šaknis mato ne tik Treinosios kaime, Lomiuose ar Tauragėje; ji savo šaknis jaučia esant ir Mažojoje Lietuvoje, kuriai beveik ištisai paskyrė vieną savo poezijos tomelį Kaip šiandien regiu ją Bitėnų kaimo kapinaitėse Vydūno perlaidojimo iškilmėse - jai, matyt, buvo labai svarbu ten būti; girdžiu ją besididžiuojančią, kad tauragiškių ir Ievos Simonaitytės šneka nedaug kuo skiriasi; kartojasi jos poezijos posmuose skanduojami Martyno Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos kultūros bei visuomenės veikėjų vardai, dar ir šiandien tebekrūpčiojame, skaitydami apie Mažąją Lietuvą nusiaubusi marą, kurio sukeltas kančias taip įspūdingai ji perteikė... Nes, anot poetės, "Po žalia Lietuvos žeme visi amžini - visus vardais vadini"...

Matyt žmogus, taip šventai saugąs lietuvių tautos praeiti ir savo gimtinę, taip sugebąs visa tai vertinti ir branginti, pats nusipelnė didelės žmonių meilės ir pagarbos, ypač savo gimtinėje. Juo labiau, kad tokių iškilių žmonių Tauragė nelabai daug išugdė.

Prof. Birutės Baltrušaitytės – Masionienės atsiųsto padėkos atviruko faksmilė

Literatūra

1. Baltrušaitytė B.

Birutė Baltrušaitytė / sudarė Laimonas Inis // Dešimt klausimų rašytojams. - Vilnius : Vaga, 1986. - Vilnius: Vaga, 1986, p. 47-54.

2. Birutė Baltrušaitytė// Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. – Vilnius, Vaga, 1989, T. 1, p. 95-101

3. Daugirdaitė S.

Baltrušaitytė - Masionienė Birutė (1940 10 24 Lomiuose - 1996 08 02 Vilniuje)// Lietuvių literatūros enciklopedija. - Vilnius : Liet. literatūros ir tautosakos inst., 2001, p. 47.

4. Daujotytė V.

Birutės Baltrušaitytės ir Antano Masionio dienoraščiai// Poezijos pavasaris. - Vilnius : Vaga, 1965-. - 2001. - Vilnius: Vaga, 2001. - P. 66 - 81.

5. Daujotytė V.

Prozos dominantės : Birutė Baltrušaitytė: dokumentuota ir pajausta// Parašyta moterų. - Vilnius : Alma littera, 2001, p. 691 - 709.

______________________________________________

6. Bazinienė E.

Saugome kraštietės atminimą / Elena Bazinienė - Iliustr. // XXI amžius. - 2001, spal. 17, p. 7; Tauragiškių balsas. - 2001, spal. 23, p. 3,8.

7. Čepulienė I.

Prisiminsime profesorę Birutę Baltrušaitytę// Tauragiškių balsas. - 2000, spal. 19, p. 7.

8. Daugirdaitė S.

Rūpesčių moterys// Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai. - Vilnius : Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos in - tas, 2000, p. 91 - 100.

9. Daujotytė V.

Mirtinai sirgti ir mirtinai gyventi// Literatūra ir menas. - 1996, rugp. l0.

10. Daujotytė V.

Šiemet Birutei Baltrušaitytei - Masionienei būtų sukakę šešiasdešimt - Iliustr. // Lietuvos aidas. - 2000, spal. 28, p. 26.

11. Geštautaitė T.

B. Baltrušaitytės kūrybai skirtas vakaras// Tauragiškių balsas. - 2000, spal. 31, p. 2.

12. Godunavičienė J.

"Tyli spalis - mano gimimo mėnuo"// Vak. naujienos. - 1996, spal. 31.

13. Jagminas B.

Penktokė jau eiliavo posmus. - Iliustr. // Tauragiškių balsas. - 2004, rugp. 3, p. 3.

14. Jurevičiūtė Z.

"... esu tavo saujoje, Lietuva..."// Tauragiškių balsas. - 1995, lapkr. 14.

15. Kaltenis V.

Kas išbaidė paukštę devynsparnę? : prof. B.Baltrušaitytei-Masionienei spalio 24 d. būtų sukakę penkiasdešitm šešeri... - Portr // Diena. - 1996, spal. 18, p. 9.

16. Kontrimaitė M.

Skaisčiai šviečia tolstantis gyvenimas// Dienovidis. – 1996, rugs. 13.

17. Kuzminskaitė G.

"Lietuvninkai, uždekim žvakę šventą, kad išgyventume, jei vėl naktis užklys" (B. Baltrušaitytė)// Tauragės kurjeris. - 1999, liep. 20.

18. Mirė rašytoja ir mokslininkė Baltrušaitytė - Masionienė // Tauragiškių balsas. - 1996, rugp. 6.

19. Mizgirienė A.

Metai po netekties// Tauragiškių balsas. - 1997, liep. 24.

20. Mizgirienė A.

Mūsų kraštietė// Gimtinė. - 2000, gruod. 1-31, p. 7.

21. Mizgirienė A.

Tauragės krašto lakštingala - Birutė Baltrušaitytė// Tauragiškių balsas. - 1991, geg. 17.

22. Šaltis, Eugenijus

Grąžinkim bent dalelę skolos Birutei Baltrušaitytei. - Iliustr. // Tauragiškių balsas. - 2003, rugs. 9, p. 1, 2.

23. Vaičiūnaitė J.

Gaivinančios versmės gilios// 7 meno dienos. - 1996, rugp. 9.

24. Vaičius E.

Su Bitės vardu// Pergalė. - 1989, Nr. 11.

25. Zimareva 0.

Birutė Baltrušaitytė – Masionienė: biobibliografijos rodyklė// Tarp knygų. – 1997, Nr. 7; 2000, Nr. 8-9.

26. Strikaitienė V.

Liekam tau dėkingi// Metai. - 1996, Nr. 10.

27. Žemaitytė A.

Kalbėk apie kitus// Respublika. - 1996, spal. 26.

28. Žemaitytė A.

Prieš mirtį – „Mažosios Lietuvos moterys“// Respublika. - 1991, rugs. 11.

29. Žemgulytė P.

Ankstyva žvakė// Metai. - 1996, Nr. 11-12.

B. Baltrušaitytė

TAURAGĖ

Mieste keistos būties

nenusakomos niekaip

raudonais skardos stogais

plytų raudonom sienom

mieste aklom malūno akim

žiūrintis į patvinusią upę

mieste pirmosios meilės

tarp užaugusių karo griuvėsių

ji ieško sulaužyto žodžio

mieste mėnesy mirgantis

virš ganyklų ir pelkių

viršum žvilgančių gelžkelio bėgių

mieste kurio nerastum

pažvelgęs iš kosminio nuotolio

šauktum sugrįžk

dulke žalia po liepom

pabūkim kartu