Paspauskite nuotrauką, jei norite didesnio vaizdo.

Žodžio ir minties virtuozas prikaustė publikos dėmesį

Eugenijus ŠALTIS

Praėjusį antradienį Tauragės viešojoje bibliotekoje nacionalinė bibliotekų savaitė baigėsi kaip ir prasidėjo – gražiai ir prasmingai. Jeigu pirmasis savaitės renginys buvo skirtas iškiliajam Justinui Marcinkevičiui, tai paskutinysis – garsiajam Rorai, Rolandui Rastauskui, 2010 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, puikiam eseistui, minties ir žodžio virtuozui, poetui, Klaipėdos universiteto docentui. Susitikome su juo prie Tauragės pilies dar prieš renginio pradžią bibliotekoje. Supažindino bibliotekos direktorius Sigitas Kancevyčius, buvęs docento mokinys Klaipėdos dabar jau universitete. Pakalbėjome apie bendrus pažįstamus literatus, kalbininkus Klaipėdoje ir sutarėme, kad jokio interviu nebus, o tiesiog pasistengsiu perteikti bent dalį to, ką ši įdomi asmenybė kalbės į biblioteką susirinkusiems žmonėms.

Jau pati skaityklos aplinka šįkart buvo netradicinė. Nežinia ar tik specialiai šiam renginiui, ar taip jau seniai buvo suplanuota, pagamintas ir pastatytas paaukštinimas, pakyla, kad susirinkę žmonės geriau matytų kalbantį žmogų, Buvo daug multimedijos, filmuotų kadrų. Netgi trys prožektoriai apšvietė pakylą. Sukurta visai įdomi scenografija: jaukus stalelis, nepatogi kėdė, S.Kancevyčiaus nuotraukos, kuriose keliolika skirtingų Rolando Rastausko portretų, laisvai kybančių ant „lenciūgų“ (ant jų tvirtinami paveikslai ir kiti daiktai, kai rengiamos parodos). Pats Sigitas keistokai jaudindamasis, kas jam nėra itin būdinga, pristatė Nacionalinės premijos laureato kūrybinę biografiją, neaplenkdamas to fakto, kad svečias aukso medaliu baigė vidurinę, 16 metų būdamas parašė pjesę „Lenktynių aitvaras“, kuri buvo pastatyta tuometiniame Vilniaus jaunimo teatre (tai ko gero jauniausias autorius Lietuvoje), baigė Vilniaus universiteto filologijos fakultete anglų kalbos ir literatūros specialybę, stažavosi porą metų Londone, Niujorke, Berlyne ir t.t., o po to...

prabilo eseistas

„Aš noriu truputį paskaityti šį vakarą, nes biblioteka man visada atrodo patogiausia vieta skaitymui. Įsivaizduoju, kad turėtų būti knygų su  receptūra( mat daug kas R.Rastausko ese knygas skaito gabalėliais ir ilgą laiką)  kaip vartoti – vieną dalį iš ryto prieš valgį, dalį po pietų.. Aš turiu draugą architektą Arūną Arlauską , kuris skaito mano pirmąją ese knygą „Kitas pasaulis“, o ji yra 600 puslapių, tai jis per pusantrų metų gal jau įveikė kokius 200 puslapių, bet visada praneša: esu dabar toj vietoj. Sako, manau, kad skaitysiu tą knygą dar pusantrų metų.Kas yra skaitę mano tekstus, pasakysiu, kad tai

nėra pramanai

 tai yra vaizdai iš tos pirmosios tikrovės, kurioje mes gyvename prieš užmigdami. O literatūra, be abejo, yra antroji tikrovė , gimstantis iš savęs. Daugelis žmonių tai vadina vaizduotės dovana, Dievo dovana. Mano visi tekstai gimsta iš tos pirmosios tikrovės, o antrąja tikrove virsta tik kalbos dėka. Tos kalbos, kurioje mes gyvename. Dabar  kyla visokiausių nuomonių, kad ta kalba nebeįvardija mūsų buvimo. Kažką reikia skubiai daryti. O man atrodo, kad ji yra visiškai pakankama. Klausimas tiktai, ką mes su ja padarome. Ir tam tikra prasme, ką ji padaro su mumis. Nes rašytojas yra, tos kalbos gludintojas,  arba tiesiog rašantysis, nes rašytojas skamba  šiek tiek pretenzingai. Kai sako aš esu rašytojas, tai tarsi sako  - aš esu žvaigždė, gražuolis. Man atrodo, kad reikia atsargiau vartoti tą žodį juoba, kad dabar

rašytojų padaugėjo

 Man patinka žurnalas „Stilius“, pristatantis ne vieną savo heroję, kurias vadina rašytojomis. Vyresnės kartos autoriai labai pergyvena, kad jau yra daugybė tų vadinamųjų internetinių rašytojų, turinčių nemažas auditorijas. Rašantysis žmogus puikiai žino, kad jo pašaukimas yra literatūrinis. Arba tas žodžio dėliojimas popieriuje yra susijęs su noru įžodinti, tai, kas kartais atrodo neišreiškiama. Rašytojo meistrystė pasireiškia jo gebėjimu įžodinti kuo sudėtingesnį, įvairesnį patyrimo, gyvenimo rūbą. Yra kaimelių kalnuose, tyčia sakau kalnuose, kur žmonės visą gyvenimą išgyvena vartodami kokius 300 žodžių. Senajame lietuvių vaidybiniame kine buvo labai madinga sėdėti ir dūsauti. Sėdi, geria ir dūsauja. Pasako ten kokį nors „nu“. Bet tuo pat metu viskas labai aišku. Rašytojas yra tas žmogus, kuris dirba toje zonoje už to „nu“. Bet jokiu būdu negalime sakyti, kad tie žmonės, kurie vartoja 300 žodžių , yra kažko blogesni. Jokiu būdu, greičiau atvirkščiai. Jie dirba darbą, kurio vaisiai yra visiškai akivaizdūs, tuo tarpu rašytojo darbo vaisiai yra

visiškai neakivaizdūs

 Užmarštin nugarma daugybė labai madingų vardų. Mane vertė rašyti  laisvėjanti spauda. Dešimt metų turėjau skiltį „Lietuvos ryte“ ir maždaug 60 nuošimčių knygos „Kitas pasaulis“ sudaro būtent iš ten. Tekstas atsiranda iš kažkokio tikrovės stop kadro: pamatai veidą, išgirsti balsą žmogaus...Aktorius be balso man nėra aktorius. Aktorius, kuris negali užburti kalba, šneka man yra nepilnavertis.  (ir čia svečias meistriškai paskaitė savo tekstą „Švitrinis žmogus“, vėliau dar keletą tiesiog puikių tekstų )

„Privati teritorija“

Tai naujausia rašytojo knyga, pernai įėjusi į populiariausių knygų penketuką. Apie ją sukosi kalba ir susitikime, ja domisi, ją vertina ir skaito , ji ir šiandien  perkama, skaitoma.

-         Sakoma dažnai, kad tai kelionių literatūra. Iš dalies taip. Kai  girdi žodžius „privati teritorija“ , tai įsivaizduoji – piktas šuo, tvoros... Dabar tapo veik  kasdienybe nuolat keisti geografinę vietą. Aš niekad nebandau suprasti vietos, bet bandau užfiksuoti tai, ką ta vieta daro su manimi. Mes su draugu vaikštinėjome  netoli Venecijos, kur Tomas Manas parašė savo genialiąją „Mirtį Venecijoje“, bet draugas  tuo metu kalbėjo ne apie tai, o apie mamos ligą, netoli Varnių kaimelyje.  Lietuvoje apie tai jis niekada nekalbėjo. Tokių situacijų yra labai daug. Vieta iš tikrųjų yra

 tam tikras katalizatorius

 Tai va, ta privati teritorija yra tai, ką nešiojiesi su savimi. Privati teritorija yra ir sraigės namelis, bet tai kartu yra kažkoks archyvas, katalogas. Tokių situacijų knygoje yra daug.

Aš esu pasiryžęs atsakyti į klausimus, jeigu jie nebus apie Andriaus Kubiliaus pražūtingą politiką Aš tikrai nežinau ar reikėjo ar nereikėjo didinti mokesčius. Būkit geri to neklauskit.. Ir apie Drąsių Kedį , jeigu galima neklauskit,- šmaikštavo ir tai visą vakarą subtilaus humoro nestokojęs žodžio meistras.

Tauragėje prieš 23 metus

Į klausimą apie poezijos vietą rašytojo gyvenime eseistas atsakė, kad vėlai pradėjo rašyti eilėraščius ir anksti baigė, bet kartais vienas kitas bloknote atsiranda.

- Nesu dalyvavęs niekada nė vienoje diskusijoje apie poeziją, manydamas, kad tai yra būtent ta privati teritorija. Atėjo toks laikas, kai nebeskaitau jaunųjų poetų eilėraščių ir tuo pat metu redaguoju vienos jaunos poetės knygą. Mano poezijos nauja knyga tikrai negreit pasirodys.

Atsakęs dar į daugelį klausytojų klausimų apie Nacionalinę premiją , ar ji nepakeitė rašytojo, apie kosmopolitėjančią visuomenę ir dar daug kitų, Rolandas Rastauskas mielai pasirašinėjo autografus, bendravo su publika, su specialiai į susitikimą iš Sovetsko atvykusia jo talento gerbėja LR konsulato Sovetske konsule Liuda Kleimionova. Paskutinįjį kartą jis Tauragės bibliotekoje buvo lankęsis prieš 23 metus, kuomet pristatė savo poezijos (berods pirmąją) knygutę, kurią, jam dedikuotąją,  pademonstravo  Sigitas Kancevyčius ir tada, prieš 23 metus vedęs susitikimą su dar tik pradedančiu poetu, nūnai visoje šalyje žinomu intelektualu, keliautoju, eseistu,  rašytoju, docentu, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Rolandu Rastausku.